išvąšuoti

išvąšúoti tr. 1. Ml įdirbti kailius, išvokuoti: Išvąšúok kailius Plv. Tai gerai iš[v]ąšúoti kalniai Dglš. Kai išdirbs, išvąšuõs, ir tą pusę [kailio] atiduos (d.) Vlkv. 2. su vąšu ištraukti: Mediena, atplukdyta miško medžiagos prie perkrovimo bazės, buvo išvąšuojama į krantą rš. ║ Snt prk. viską paimti, išimti: Mat ir sėklos, beveik iki paskutinės, buvo išvąšuotos iš aruodų rš. Užsitrauk tašę, kad į tą spaudimą (per žmonių susigrūdimą) ko nors neišvąšúotų (nepavogtų) Skr. | Ką jis turėjo tų pinigų, o žiūrėk, teip greit išvąšãvo (paėmė iš saugojimo vietos) Jrb. Tu visus mano pinigus išvąšavaĩ! Jrb. 3. Alvt juok. greitai išvalgyti, iškabinti: Neišvąšúok visas bulves iš bliūdo? Skr. Vaikas visą medų išvąšãvo Pžrl. 4. Nm juok. išperti, nupliekti: Jam kuprą išvąšuõs ir pareis Snt. Kad išvąšúosiu subinę, tai žinosi, kaip darbas dirbamas! Jrb. Išvąšúosiu aš tau nugarą, tai tu žinosi! Ilg. 5. refl. prk. grąžinti, išsimokėti skolas: Žydas išsivąšãvo J. Žiūrėsim, kaip jis išsivąšuõs, tiek iš žemės banko paėmęs Srv.

◊ káilį (skū̃rą) išvąšúoti Up primušti, prilupti: Išvąšúosiu káilį – tinginys tuoj išgaruos Snt. Kai išvąšúosiu skū̃rą, tai nė ubagaut netiksi! Šk.

\ vąšuoti; apvąšuoti; įvąšuoti; išvąšuoti